Lietuvos miškingi kraštovaizdžiai
Seniau beveik visa dabartinės Lietuvos teritorija buvo apaugusi miškais, daugiausia plačialapiais (lapuočiais). Prieš tūkstantį metų Lietuvos miškai apėmė apie du trečdalius šalies teritorijos. Plintant žemdirbystei miškų plotai ėmė mažėti. Miškų ateitimi buvo susirūpinta prieš maždaug 80 metų, buvo nutarta atsodinti miškus. Šiuo metu miškai užima apie 34 proc. Lietuvos teritorijos.
Daugiausia miškų yra tose Lietuvos vietose, kur dirvožemis nėra derlingas (pavyzdžiui, smėlynuose), daugiausia pietrytinėje dalyje. Didžiausios mūsų girios – Dainavos, Labanoro. Miškingos Lietuvos teritorijos dažniausiai retai gyvenamos. Mažiausi miškų plotai plyti šiaurinėje ir pietvakarinėje Lietuvos dalyje, Vidurio Lietuvoje, nes čia ypač derlingos žemės ir seniai iškirsti miškai. Varėnos rajono, Švenčionių savivaldybėse miškingumas yra daugiau negu 60 proc., o mažiausiai miškų – Vilkaviškio, Šakių, Pasvalio, Joniškio rajonų savivaldybėse.
Gamtinis kraštovaizdis atsiranda ir formuojasi dėl natūralių gamtinių procesų. Žmogaus veikla gamtinį kraštovaizdį veikia nežymiai. Yra išlikę iš dalies natūralūs miškai, pelkės, natūralūs vandens telkiniai. Šiais laikais gamtinį kraštovaizdį siekiama atkurti ir saugoti.

Kultūrinis kraštovaizdis atsiranda ir yra formuojamas žmonių veiklos. Jis atspindi bendruomenių kultūrą ir žmonių prisitaikymą prie konkrečios aplinkos. Labai svarbu gebėti pasinaudoti gamtos teikiamomis galimybėmis ir ją pritaikyti prie socialinių, ekonominių ir kultūrinių procesų. Kultūrinis kraštovaizdis skirstomas į kaimiškąjį ir miestiškąjį kraštovaizdį. Kraštovaizdžiai yra atnaujinami, pritaikomi ir keičiami atsižvelgiant į visuomenės poreikius.
