Sąvokos

Akumuliacija – nuosėdų kaupimasis vandens telkinių dugne, pakrantėse ar sausumoje.

Aukštupys – upės atkarpa, kurioje upės tėkmė yra greita ir ardo dugną (vyksta erozija). Formuojasi statūs krantai, o kartais net kanjonai.

Baseinas – sausumos plotas, iš kurio požeminiai ir paviršiniai vandenys suteka į kurią nors upę (upės baseinas), ežerą (ežero baseinas), jūrą (jūros baseinas).

Erozija – procesas, kai ardomas paviršinis žemės sluoksnis – raižomas, trupinamas, išplaunamas dėl vandens, sniego, slenkančių ledynų, vėjo poveikio.

Ežeras – sausumos paviršiaus įdubime esantis stovinčio vandens telkinys, kuris neturi tiesioginio ryšio su pasauliniu vandenynu.

Ežerynas – teritorija, kurioje yra didelė ežerų santalka.

Intakas – upė, įtekanti į vandens telkinį (pvz., upę, ežerą, tvenkinį, jūrą). Atsistojus tekėjimo kryptimi iš dešinės įtekančios upės yra dešinieji intakai, iš kairės – kairieji.

Ištaka – vieta, kur upė prasideda (pvz., šaltinis, ežeras, pelkė).

Kanjonas (tarpeklis) – gilus siauras upės slėnis stačiais šlaitais.

Meandra – upės kilpa (dažniausia vidurupyje).

Požeminiai vandenys – žemės gelmėse natūraliai susikaupęs ar dirbtinai įterptas vanduo. Tai pagrindinis geriamojo vandens šaltinis Lietuvoje.

Senvagė – buvusi upės vaga.

Slėnis –  tekančio vandens suformuota pailga paviršiaus forma (pvz., Neries slėnis, Dubysos slėnis).

Tarpiniai vandenys – prie upės žiočių esanti jūros dalis, kurioje vanduo yra iš dalies sūrus ir kurioje maišosi sūrus ir gėlas vanduo.

Terasa – slėnio dalis, kuri yra aukščiau salpos (buvusi salpa).

Tvenkinys – dirbtinis vandens telkinys, įrengtas patvenkiant vandens tėkmę (upę).

Upė – natūrali vandens tėkmė, tekanti sausumos paviršiumi pastovia pačios išgraužta vaga.

Upynas – kurio nors baseino visos upės su visais savo intakais.

Vaga – žemiausioji slėnio dalis, kuria teka upė (vanduo).

Vandenskyra – aukščiausius paviršiaus taškus jungianti linija, nuo kurios į abi puses nuteka vanduo (suformuoja du skirtingus baseinus).

Vidaus vandenys – valstybės sausumos teritorijoje esantys paviršiniai vandens telkiniai (kartais priskiriami ir tarpiniai vandens telkiniai, pvz., Kuršių marios).

Vidurupis – upės atkarpa, kurioje tėkmė yra lėtesnė ir ardo krantus (vyksta erozija), pradeda vingiuoti ir formuoja upės kilpas (meandras).

Žemupys – upės ruožas, esantis žemiau vidurupio. Vandens tėkmės greitis ir upės nuolydis žemupyje nuosekliai mažėja, vaga seklėja.

Žiotys – vieta, kur upė įteka į kitą vandens telkinį. Skiriamos delta (upės išsišakojimas prieš įtekant) ir estuarija (upės praplatėjimas prieš įtekant).