Sąvokos
Akumuliacija – nuosėdų kaupimasis vandens telkinių dugne, pakrantėse ar sausumoje.
Aukštupys – upės atkarpa, kurioje upės tėkmė yra greita ir ardo dugną (vyksta erozija). Formuojasi statūs krantai, o kartais net kanjonai.
Baseinas – sausumos plotas, iš kurio požeminiai ir paviršiniai vandenys suteka į kurią nors upę (upės baseinas), ežerą (ežero baseinas), jūrą (jūros baseinas).
Erozija – procesas, kai ardomas paviršinis žemės sluoksnis – raižomas, trupinamas, išplaunamas dėl vandens, sniego, slenkančių ledynų, vėjo poveikio.
Ežeras – sausumos paviršiaus įdubime esantis stovinčio vandens telkinys, kuris neturi tiesioginio ryšio su pasauliniu vandenynu.
Ežerynas – teritorija, kurioje yra didelė ežerų santalka.
Intakas – upė, įtekanti į vandens telkinį (pvz., upę, ežerą, tvenkinį, jūrą). Atsistojus tekėjimo kryptimi iš dešinės įtekančios upės yra dešinieji intakai, iš kairės – kairieji.
Ištaka – vieta, kur upė prasideda (pvz., šaltinis, ežeras, pelkė).
Kanjonas (tarpeklis) – gilus siauras upės slėnis stačiais šlaitais.
Meandra – upės kilpa (dažniausia vidurupyje).
Požeminiai vandenys – žemės gelmėse natūraliai susikaupęs ar dirbtinai įterptas vanduo. Tai pagrindinis geriamojo vandens šaltinis Lietuvoje.
Senvagė – buvusi upės vaga.
Slėnis – tekančio vandens suformuota pailga paviršiaus forma (pvz., Neries slėnis, Dubysos slėnis).
Tarpiniai vandenys – prie upės žiočių esanti jūros dalis, kurioje vanduo yra iš dalies sūrus ir kurioje maišosi sūrus ir gėlas vanduo.
Terasa – slėnio dalis, kuri yra aukščiau salpos (buvusi salpa).
Tvenkinys – dirbtinis vandens telkinys, įrengtas patvenkiant vandens tėkmę (upę).
Upė – natūrali vandens tėkmė, tekanti sausumos paviršiumi pastovia pačios išgraužta vaga.
Upynas – kurio nors baseino visos upės su visais savo intakais.
Vaga – žemiausioji slėnio dalis, kuria teka upė (vanduo).
Vandenskyra – aukščiausius paviršiaus taškus jungianti linija, nuo kurios į abi puses nuteka vanduo (suformuoja du skirtingus baseinus).
Vidaus vandenys – valstybės sausumos teritorijoje esantys paviršiniai vandens telkiniai (kartais priskiriami ir tarpiniai vandens telkiniai, pvz., Kuršių marios).
Vidurupis – upės atkarpa, kurioje tėkmė yra lėtesnė ir ardo krantus (vyksta erozija), pradeda vingiuoti ir formuoja upės kilpas (meandras).
Žemupys – upės ruožas, esantis žemiau vidurupio. Vandens tėkmės greitis ir upės nuolydis žemupyje nuosekliai mažėja, vaga seklėja.
Žiotys – vieta, kur upė įteka į kitą vandens telkinį. Skiriamos delta (upės išsišakojimas prieš įtekant) ir estuarija (upės praplatėjimas prieš įtekant).