Lietuvos augalija

Prieš 10–12 tūkst. metų ištirpus ledynams mūsų krašte nebuvo miškų, gyveno kitokie negu dabar gyvūnai. Lietuvos teritorijoje buvo išplitusios tundros. Vėsus klimatas tiko samanoms, kerpėms, žolėms ir krūmokšniams, tačiau medžiams augti buvo per šalta. Žemumose ir bemiškėse aukštumose klajojo šiauriniai elniai, baltosios lapės, baltieji kiškiai. Laikui bėgant klimatas atšilo ir pradėjo augti medžiai. Ilgainiui miškais apaugo beveik visa mūsų šalies teritorija. Drėgnose vietose plytėjo pelkės, o upių slėniuose ir deltose vešėjo pievos. Miškuose apsigyveno įvairių gyvūnų. Miškai teikė prieglobstį ir mūsų protėviams, jie medžiojo ir rinko uogas, vaisius, vaistažoles. Žmonės, pradėję verstis žemdirbyste, miškus ėmė kirsti ir deginti. Jų vietoje atsirado dirbami laukai ir pievos. Dėl to gerokai sumažėjo gyvūnų, o kai kurios rūšys išvis išnyko. Dabar miškai užima 33,8 proc. mūsų krašto teritorijos.

Lietuvoje vyrauja mišrieji miškai, kuriuose greta auga ir spygliuočiai, ir lapuočiai. Plačiausiai paplitę spygliuočiai medžiai yra pušys ir eglės. Iš lapuočių dažniausi beržai, juodalksniai ir drebulės. Praeityje plačiau buvo paplitę uosiai, ąžuolai ir klevai. Miškuose klajoja briedžiai, elniai, šernai, stirnos, vilkai, lūšys, kai kuriuose miškuose galima pamatyti stumbrų. Miškai Lietuvoje pasiskirstę netolygiai. Vidurio Lietuvoje, kur vyrauja derlingi dirvožemiai, jų mažai, nes didelius plotus užima dirbami laukai. O tuose rajonuose, kur kalvotas paviršius arba ne tokie derlingi dirvožemiai, plyti didžiausi mūsų šalies miškai: Dainavos giria, Kazlų Rūdos miškai, Labanoro miškai ir kt.

Nuo seno upių slėniuose ir deltose vešėjo pievos. Jų plotai stipriai padidėjo iškirtus miškus. Upių slėniuose vyrauja natūralios pievos, kuriose auga daugybė įvairių žolinių augalų. Tokiose pievose gausu motiejukų, šunažolių, dirsių ir kitų žolių. Iškirstų miškų ir nusausintų pelkių vietose driekiasi kultūrinės pievos. Joms būdinga nedidelė žolinių augalų įvairovė: eraičinai, dobilai, miglės ir kt.

Dėl drėgmės pertekliaus Lietuvoje palankios sąlygos pelkėms. Tačiau šiais laikais jos užima tik apie 4 proc. mūsų šalies ploto. Dauguma jų buvo nusausintos ir paverstos pievomis arba dirbamais laukais. Išlikusiose pelkėse auga drėgmę mėgstantys augalai (viksvos, spanguolės, gailiai, kiminai ir kt.), gausu paukščių.