Tekančio vandens tėkmės suformuota pailga, įdubusi paviršiaus forma, kuri formuojasi etapais (stadijomis). Pradžioje slėniai būna labai negilūs. Vėlesnės raidos stadijose (griova, raguva) formos ilgėja, platėja ir gilėja (pvz., Neries slėnis, Dubysos slėnis). Skiriami slėnio dugnas ir šlaitai.

Meandra – tai upės kilpa, dažniausiai pasitaikanti vidurupyje. Meandros susidaro esant didelei vandens tėkmei ir graužiant krantus. Labai išraiškios upės kilpos Lietuvoje aptinkamos Nemune tarp Alytaus ir Prienų.

Slėnio dalis, kuri yra aukščiau salpos (buvusi salpa). Terasos gali sudaryti kelis lygius, besitęsiančius išilgai upės vagos.
Slėnio dalis, kuri yra aukščiau salpos (buvusi salpa). Terasos gali sudaryti kelis lygius, besitęsiančius išilgai upės vagos.
Procesas, kai ardomas paviršinis žemės sluoksnis. Vykstant erozijai, paviršius raižomas, trupinamas, išplaunamas dėl vandens, sniego, slenkančių ledynų, vėjo poveikio.
Nuosėdų kaupimasis vandens telkinių dugne, pakrantėse ar sausumoje.

Virš vagos esanti upės dalis, dažnai apsemiama potvynių ir poplūdžių, vadinama salpa. Šioje vietoje reguliariai vyksta potvyniai, kurie patręšia dirvožemį, dėl vešlios augmenijos žmonės čia nuo seno gano gyvulius. Užliejamose upių salpose auga pievos (Nemuno žemupys ir delta), plačios salpos naudojamos žemės ūkio naudmenoms. Virš salpos prasideda slėnio šlaitai su terasomis.

Žemiausioji slėnio dalis, kuria teka upės vanduo.