Lietuvos paviršius
Lietuva yra lygumų šalis, nes mūsų krašte vyrauja žemumos ir aukštumos. Žemumos užima apie 60 proc., aukštumos – 40 proc. teritorijos ploto. Vidutinis Lietuvos paviršiaus aukštis yra 100 m virš jūros lygio. Baltijos pajūriu tęsiasi Pajūrio žemuma, pietuose ji išplatėja ir apima Nemuno deltą. Čia Nemuno atšakų apjuostoje Rusnės saloje yra žemiausia Lietuvos paviršiaus vieta – 1,3 m žemiau jūros lygio. Toliau į rytus nuo Pajūrio žemumos plyti Žemaičių aukštuma, jos aukščiausias kalnas – Medvėgalis – virš jūros lygio iškilęs 234,6 m. Rytuose Žemaičių aukštuma ribojasi su Vidurio Lietuvos žemuma, virš jūros lygio pakilusia 40–60 m. Vidurio Lietuvos žemumą rytuose ir pietuose juosia Baltijos aukštumos, besitęsiančios nuo Zarasų iki Vištyčio ežero. Neries ir Nemuno slėniai Baltijos aukštumas skaido į Aukštaičių, Dzūkų ir Sūduvos aukštumas, pavadintas etnografinių sričių vardais. Vakarinė Baltijos aukštumos dalis, nuo Vištyčio ežero iki Nemuno slėnio vadinama Sūduvos aukštuma. Čia yra aukščiausia Baltijos aukštumų vieta – Dunojaus kalnas (282,9 m). Tarp Nemuno ir Neries slėnių plyti Dzūkų aukštuma, jos aukščiausia vieta yra Gedanonių kalnas (257,4 m). Nuo Neries slėnio iki Zarasų tęsiasi Aukštaičių aukštuma. Į rytus ir pietus nuo Baltijos aukštumų siaura juosta plyti Pietryčių lyguma. Ji yra 100–150 m aukštyje virš jūros lygio ir pasižymi banguotu paviršiumi. Ypatingą vietą tarp Lietuvos aukštumų užima Medininkų aukštuma. Ši mūsų Lietuvos dalis susiformavo per priešpaskutinį apledėjimą. Atslinkus paskutiniam ledynui šią teritoriją buvo sukaustęs daugiametis įšalas, todėl atšilus klimatui kalvos tapo lėkštesnės, susidarė platūs slėniai, išnyko ežerai. Tai aukščiausia iškilusi Lietuvos dalis, kur stūkso aukščiausias Lietuvos kalnas Aukštojas (293,8 m).




